14. Neišskiriamieji.

Jei skaitai šiuos žodžius - galiu džiaugtis, nes pirmasis tikslas pasiektas, t.y. tavo dėmesys jau skirtas man!

Antras tikslas - išsaugoti tą nuostabųjį dėmesį iki paskutinio šio įrašo sakinio/žodžio/skiemens/raidės/simbolio. Praaaaaadedam. 

( ČIA APRAŠYTA MANO ASMENINĖ NUOMONĖ SU KURIA TU GALI NESUTIKTI. )

Kiekvienam žmogui šiame pasaulyje reikia antros pusės (ne mylimosios ar mylimojo) - DRAUGO. To žmogaus, kuris, kartu juoksis, verks, kuris tave gins, kurį ginsi tu... Žmogaus, kuris net negalvodamas atsakys: "Aš tau padėsiu.". Įkvėpta savo senų, besitęsiančių, naujų, būsimų draugysčių, nusprendžiau visa tai aprašyti. Ko reikia, kad kažkas drąsiai galėtų sakyti: "Tai - mano draugas".

Į žodį "draugystė", kaip ir žodį "meilė", įeina labai daug panašių sąvokų. Iš esmės, meilė, juk ir yra draugystė, tik kad draugų nesieja aistra.

Taigi, draugystė yra kaip medis. Draugystę turime pasėti, auginti, genėti, laistyti - rūpintis. Tad ko gi reikia, kad būtume geri "draugystės sodininkai"? 

• Kantrybės
• Gebėjimo komunikuoti
• Turėti bent mažulytę supratingumo gyslelę
• Mokėti aukotis
• Pamiršti begalinį, taip žmogui būdingą, savanaudiškumą
• Mokėti ir juoktis, ir būti rimtu
• Būti patikimu.

Paradoksalu, bet žmonės nėra tokie idealūs, kad neturėtų nei vienos neigiamybės savo asmenybėje. ("You don't love someone, because they're perfect, you love them in spite of the fact that they're not",- My sister's keeper). Taigi, palaikome draugystės ryšius net ir su tais žmonėmis, kurie yra be galo kantrūs, patikimi, tačiau kartais elgiasi savanaudiškai (daug modelių galima sugalvoti). Manau, kad taip yra vien dėl to, kad žmonės, būdami tokie unikalūs individai Pasaulyje, geba patys nuspręsti, kokie jo esamo ar būsimo draugo asmenybės bruožai yra patys svarbiausi.

Tuo tarpu man pačiai yra svarbiausia, kad mano draugė ar draugas priimtu mane su visais mano "čiūdais". Kad nepyktų, kai nežinia kelintą kartą pasakoju, kaip gražiai man vienas ar kitas berniukas nusišypsojo, ar kaip man eilinį kartą skaudą koją, nagą, plauką ar blakstieną. Labai vertinu žmones, kurie padeda, saugo, dalijasi savo gražiomis emocijomis ir kartu su manimi į mūsų nematomas prisiminimų knygas įrašo naują ir naują šypseną, ašarą, emociją, nuotykį...

Štai toks, pilnas chaoso ir nuvažiavimų į lankas įrašas apie tave, mane- draugą.

"Koks rimtas be atrodytų gyvenimas, visada reikia žmogaus, su kuriuo galėtumei pakvailioti."

myliu.bučiuoju.saugau iki gyvenimo pabaigos.

P.S. ATSIPRAŠYTI GALIMA 24/7. ATLEISTI GALIMA 24/7. Juk net ir geriausi draugai pykstasi.

p.s. don't be afraid to be yourself.

13. Laimės ir pinigų ypatingieji ryšiai.

Fainas jausmas žinoti, kad KAŽKAS, vis dėlto, skaito, ką čia prirašinėju... :) 

Tai ir pradėsiu neįprastai. Nuo to, ką normalūs žmonės sako pabaigoje aš pasakysiu pradžioje. Tai va, dėkoju savo nuostabiam anonimui iš ask.fm, kad parašo, apie ką norėtų skaityti mano tinklaraštyje (itin "mandras" lietuviškas žodis, kurį būtinai norėjau pavartoti). Iškart atsiprašau savo fainojo anonimo, jei parašysiu ne visai tai, ką norėjai skaityti. :))

O dabar grįžtu prie šiandienos temos - pinigų, pinigėlių, pinigaičių.

Gyvenant XXIa. suvokiame, kad mūsų kiekvienos dienos norai nėra tokie elementarūs, kaip įkvėpti oro gurkšnį ar per kambario langą pamatyti besileidžiančią saulę - norint pildyti norus, reikia bent kelių litų kišenėje, kas yra labai paradoksalu kai kurių žmonių minčiai, jog "Už pinigus - laimės nenusipirksi". BULLSHIT!!!!!!!!! Tai buvo teiginys, kuriuo šventai NEtikiu. Aš manau, kad be pinigų niekaip neišsiverstumėme nei vienos dienos.

Socialiniame tinkle padariau mini apklausą, kurio klausimas skambėjo taip : "Koks dalykas šiame Pasaulyje tau sukeltų pačią džiausią laimę? Tai gali būti ir nematerialus, ir materialus dalykas.". Populiariausi atsakymai buvo šie:

• Išsilavinimo įgijimas/pasisekusi karjera.
• Mylima/s mergina/vaikinas šalia.
• Artimųjų ir savo paties sveikata.

Viskas skamba labai gražiai ir kukliai. Geram išsilavinimui įgyti, nebūtina mokėti sumų su penkiais nuliukais gale, jei gauname valstybės finansuojamą vietą ir stipendiją; mylimasis atkeliaus į gyvenimą, kai bus laikas; o sveikatą išsaugosime, jei ja rūpinsimės.

BET (kaip nemėgstu to "bet")... 

Tam, kad jau nuo pirmo semestro universitete būtume v.f. vietoje, turime baigti mokyklą itin aukštais balais. Ir tai kainuoja. Kalbu ne apie papirkinėjimą ar panašius dalykėlius. O apie papildomą literatūrą, korepetitorius arba pinigus, kurie iš tėvų kišenės keliauja mokyklai (kalbant apie privačią mokyklą). Net neminėsiu visų kitų išlaidų, kurios atsiranda, norint išleisti vaiką į mokyklą ne basą ir ne alkaną.... 

Su meile ir mergina ar vaikinu irgi viskas labai aišku ir itin nematerialu, tačiau... Merginai ir vaikinui reikia susitikti, jei gyvena keli metrai vienas nuo kito - no problem, o jei gyvena 30km. vienas nuo kito? Autobusas kainuoja, kuras taip pat. Galbūt vieną kitą kartą pasiseks ir kelionė bus nemokama, bet tokia laime dažnai netenka mėgautis. O kur dar : "Leisk man pavaišinti tave kava", "O, kokios gražios gėlės! Ačiū, MYLIMO VAIKINO VARDAS" etc etc etc...

Sveikata. Pasakysiu tik vieną dalyką - farmacijos pramonė klesti ir turtingėja nuo kiekvieno mažo vaiko : "Apči" ir senuko : "Oj, mano nugara".

Taigi. Norit, nenorit, laimė kainuoja. Ir nieko čia nepakeisi. Vieno laimė kainuoja kelis, o kito - keliasdešimt tūkstančių pinigų. Tai va tokia mano trumpa, o gal ir nelabai trumpa nuomonė, kokie ryšiai sieją laimę ir pinigus. :)
TAI YRA MANO ASMENINĖ NUOMONĖ SU KURIA JŪS GALIT NESUTIKTI. JEI NESUTINKAT LAKIU JŪSŲ KOMENTARŲ SU ARGUMENTAIS. :)

 p.s. Don't be afraid to be yourself

12. Apie pavydo pinkles

Kai VASARĄ už lango skraidžioja lietus ir vis dažniau pūsteli žvarbesnis vėjas, o ant stalo garuoja arbata, nusprendžiu pagaliau visas susikaupusias mintis sudėti čia. Taip, dabar sakot : "Neturi ką daryti" ir aš taip sakyčiau, tačiau, kai pagalvoju apie tokio rašymo teigiamybes - džiaugiuosi, kad radau savo gyvenime laiko, ir noro visa tai daryti. 

Taigi, pavydas. Pavydūs žmonės, pavydžios tų žmonių mintys ir pavydūs veiksmai. Tema sena kaip pasaulis, tačiau vis lieka iki galo neišsiaiškinta ir palikta pačių mūsų teismui. 

Remiantis mano asmenine nuomone (tokia ir yra blogg'o rašymo idėja) pavydas gali būti dvejopas : nepiktybinis (vadinamasis "baltas pavydas") ir piktybinis (kai tau pikta, jog kažkas pvz. turi daugiau, nei tu, ir tu darai viską, kad kito žmogaus laimę kažkuo sugadintum, na, čia pavyzdžiui). 

"Baltasis pavydas" yra itin teigiamas. Juk jei, sakykim, aš pavydžiu kažkokiai merginai ilgų nagų, mane tai motyvuoja pačiai pasiekti rezultatą ir kažką keisti savo gyvenime, kad ir AŠ turėčiau kažką, ko galbūt man taip pat pavydės. Pavadinčiau "pavydas sumaišytas su sportiniu interesu". Taigi, galbūt pavydas nėra taip blogai, kaip daugelis teigia?

Tačiau, kaip yin turi savo yang, taip "baltasis pavydas" turi piktybinį pavydą. Būtent ši pavydo rūšis yra problema, atiduodama mums teisti. Dabar galvoju, kas atsakingas mūsų  jausmų pasaulyje už pavydo malšinimą? Sąžinė? Valia? I have no idea... O gal pavydas veikia vienas, atskirai nuo visų jausmų ir jo sustabdyti neįmanoma? Bet kokiu atveju, šis pavydas yra didelis blogis, nes jis kelia kivirčus su kitais žmonėmis, atima iš mūsų juoką, pozityvą, teigiamas emocijas. Mes tik piktavališkai siekiam atimti iš kitų žmonių tai, ką jie turi ir dar blogiau, sustabdom savo, kaip individų, siekiančių Olimpo viršūnės doru ėjimu, vystymąsi ir visapusišką tobulėjimą. Maža to, savo pavydo scenomis pvz. mylimam žmogui (vaikinui, merginai), mes tikrai nesustiprinsime jausmų, o tik paspartinsime žingsnį išsiskyrimo link.

Išvada išvadėlė peršasi tik viena, kad jei žmogus yra pavydus, na to pavydo iš jo neištrauksime žnyplėmis per nosį, pats žmogus turi dirbti pats su savimi ir daryti viską, kad jo keliamos pavydo scenos nebūto dėl nieko ir be prasmės. Sako, kad jei pavydi, vadinasi rūpi. Nė velnio. Nesveiko pavydo pinklėmis ir scenomis mes niekada neparodysime, kaip mums rūpi vienas ar kitas žmogus. Viskas gyvenime turi turėti saiką. Niekada nereikia niekam nieko pavydėti, geriau stengtis, kad jum kiti pavydėtų(mano nuomonė). Jau jaučiu, kaip pradedu rašyti į lankas ir po truputį keičiu temą. Gal ties ir vėl neišbaigta pavydo tema jūs turėsit taip pat ką pasakyti, tai laukiu jūsų komentarų apačioje. Gražios ir saulėtos dienos. TIKIUOSI. :)

                                                                                                                 p.s. Don't be afraid to be yourself

11. Nebedingau

HAKUNAMUTATA!

Po meeega ilgos patraukos - aš vėl čia. Net nežinau ar šį naują įrašą kas nors skaitys, ar ne, bet kadangi mano ask.fm buvo prašymas papildyti blog'ą, tai ir darau. :)

Šiuo metu negaliu sugalvoti nieko kito, kaip tik parašyti apie save ką nors tokio, ko kiekvienas tikrai nežino... Tai va, pradedam :

• TIKIU KARMA. Tikrai ja tikiu ir visada prisimenu, kai padarau kažką gero ar blogo. Iš tiesų, daug lengviau gyventi, kai tiki ja. Tuomet negaišti laiko pykdamas ant kažko, kas padarė blogą tau ar kitam žmogui. Tiesiog piktdžiugiškai pagalvoji : "Teip teip, tau karma atlygins..."
• NENORMALIAI BIJAU TAMSOS. Ši vaikystės fobija dar nedingo. Kiekvieną kartą lipdama į lovą vis dar bijau, kad koks nors baubas man nukąs kojas... Tikiu, kad jei kišiu rankas po spintele ar šiaip į tamsą, paliesiu kokį šlykštūnišką dalyką ir bus max šlykštu... 
• MYLIU KAVĄ SU DAUG PIENO IR CUKRAUS. Toks puodelis kavos jau tapo mano ritualu, kurį atlieku grįžusi iš mokyklos. Kava nebūna nei per daug karšta, nei per daug šalta. Pats tas, kai nori pamiršti visą sunkią, varginančią dieną.
• GAMINIMAS. Labai mėgstu tai daryti. Tačiau dar nesupratau šio pomėgio priežasties. Variantai yra du. 1. Noriu būti gera mama ir žmona . 2. Man tiesiog patinka skaniai valgyti.
• LIETUVIŲ KALBA. Negaliu pakęsti, kai žmonės rašo su stilistinėmis ir gramatinėmis, ir rašybos klaidomis... Nesakau, kad mano pačios lietuvių kalba yra ideali ir t.t. Bet beraštis žmogus - man peilis į širdį.

Tai tiek šiam kartui ir sugrįžimui į bloggerių gretas. Lauksiu normalių pasiūlymų, nuomonių  ČIA. buuuutissssss

                                                                                                                 p.s. Don't be afraid to be yourself.