Kai VASARĄ už lango skraidžioja lietus ir vis dažniau pūsteli žvarbesnis vėjas, o ant stalo garuoja arbata, nusprendžiu pagaliau visas susikaupusias mintis sudėti čia. Taip, dabar sakot : "Neturi ką daryti" ir aš taip sakyčiau, tačiau, kai pagalvoju apie tokio rašymo teigiamybes - džiaugiuosi, kad radau savo gyvenime laiko, ir noro visa tai daryti.
Taigi, pavydas. Pavydūs žmonės, pavydžios tų žmonių mintys ir pavydūs veiksmai. Tema sena kaip pasaulis, tačiau vis lieka iki galo neišsiaiškinta ir palikta pačių mūsų teismui.
Remiantis mano asmenine nuomone (tokia ir yra blogg'o rašymo idėja) pavydas gali būti dvejopas : nepiktybinis (vadinamasis "baltas pavydas") ir piktybinis (kai tau pikta, jog kažkas pvz. turi daugiau, nei tu, ir tu darai viską, kad kito žmogaus laimę kažkuo sugadintum, na, čia pavyzdžiui).
"Baltasis pavydas" yra itin teigiamas. Juk jei, sakykim, aš pavydžiu kažkokiai merginai ilgų nagų, mane tai motyvuoja pačiai pasiekti rezultatą ir kažką keisti savo gyvenime, kad ir AŠ turėčiau kažką, ko galbūt man taip pat pavydės. Pavadinčiau "pavydas sumaišytas su sportiniu interesu". Taigi, galbūt pavydas nėra taip blogai, kaip daugelis teigia?
Tačiau, kaip yin turi savo yang, taip "baltasis pavydas" turi piktybinį pavydą. Būtent ši pavydo rūšis yra problema, atiduodama mums teisti. Dabar galvoju, kas atsakingas mūsų jausmų pasaulyje už pavydo malšinimą? Sąžinė? Valia? I have no idea... O gal pavydas veikia vienas, atskirai nuo visų jausmų ir jo sustabdyti neįmanoma? Bet kokiu atveju, šis pavydas yra didelis blogis, nes jis kelia kivirčus su kitais žmonėmis, atima iš mūsų juoką, pozityvą, teigiamas emocijas. Mes tik piktavališkai siekiam atimti iš kitų žmonių tai, ką jie turi ir dar blogiau, sustabdom savo, kaip individų, siekiančių Olimpo viršūnės doru ėjimu, vystymąsi ir visapusišką tobulėjimą. Maža to, savo pavydo scenomis pvz. mylimam žmogui (vaikinui, merginai), mes tikrai nesustiprinsime jausmų, o tik paspartinsime žingsnį išsiskyrimo link.
Išvada išvadėlė peršasi tik viena, kad jei žmogus yra pavydus, na to pavydo iš jo neištrauksime žnyplėmis per nosį, pats žmogus turi dirbti pats su savimi ir daryti viską, kad jo keliamos pavydo scenos nebūto dėl nieko ir be prasmės. Sako, kad jei pavydi, vadinasi rūpi. Nė velnio. Nesveiko pavydo pinklėmis ir scenomis mes niekada neparodysime, kaip mums rūpi vienas ar kitas žmogus. Viskas gyvenime turi turėti saiką. Niekada nereikia niekam nieko pavydėti, geriau stengtis, kad jum kiti pavydėtų(mano nuomonė). Jau jaučiu, kaip pradedu rašyti į lankas ir po truputį keičiu temą. Gal ties ir vėl neišbaigta pavydo tema jūs turėsit taip pat ką pasakyti, tai laukiu jūsų komentarų apačioje. Gražios ir saulėtos dienos. TIKIUOSI. :)
p.s. Don't be afraid to be yourself
Super! Pilnai tau pritariu! :))
AtsakytiPanaikintiAčiūūūūū, malonu girdėti. :)
Panaikinti